Uostas

- Į senai užmirštą salą? Man patinka, - nusišypsojo, nes galbūt toje nežinomoje saloje atras stiprių priešininkų. O ir šiaip nauja sala, nauja vieta, naujos patirtys, nauji įgūdžiai Winfredą gundė. Vaikinas išgirdęs, kad į salą išvyksta tik rytoj šiek tiek pastovėjo ir pats sau prabilo:
- Tik rytoj, huh? Na, tada einu išsimiegosiu, kad būčiau žvalus kitą rytą.
Išlipęs iš laivo vaikinas atsisveikino ir nupėdino kažkur toli nuo uosto.

-RYTAS-

Vaikinas išsimiegojęs kažkur, karalystės pakrašty, nes pinigų, kad miegoti šiltoje, jaukioje vietoje nenorėjo leisti ir nė nežinojo ar tiek būtų užtekę kiek pasirangęs atsikėlė ir piktu veidu sumurmėjo:
- Po velnių, ant kietos žemės visiškai neįmanoma išsimiegot. Skauda nugara.
Tačiau prisiminęs apie jo ateinančią kelionę vaikino nuotaika iš subjurusios pakilo į linksmą. Jis pradėjo greitu žingsniu eiti link uosto ir atvykęs, ten kur reikia jis pasisveikino su kapitonu:
- Sveikas, aš jau pasiruošęs keliauti.

Kai Winfredas užlipo į laivą per medinį tiltelį, visa įgūla jau buvo susirinkusi ir ruošėsi kelionei.
- Vėluoji- pasakė kapitonas- Vili!- pašaukė vieną įgūlos narį, ir šis priėjo prie kapitono.
- Taip, kapitone?- paklausė Vilis.
- Aprodyk naujam įgūlos nariui Winfredui laivą-
- Žinoma kapitone- atsisuko į winfredą- Eime?

Išgirdęs, kad veluoja vaikinas pasikasė pakaušį ir nervingai nusijuokė. Visgi jis nesekė laiko, o ir šiaip buvo megėjas ilgiau pamiegoti.
- Atleiskit dėl šito, - nusprendė atsiprašyti kapitono. Po trumpo atsiprašymo vienas kapitono pašauktas įgulos narys priėjo prie Winfredo, kad aprodytų jam laivą.
- Sveikas, Vili, - ištiesė delną, kad pasisveikinti Winfredas.
Jo vardą jau žinojo iš kapitono kreipimosi į jį tačiau tuo tarpu šis įgulos narys kaip ir visi kiti įgulos nariai Winfredo nepažinojo tad vaikinas nusprendė jam prisistatyti:
- Aš Winfredas, malonu su tavimi dirbti. Na, galime pradėti.

Vilis paspaudė Winfredui ranką.
- Malonu bendradarbiauti Winfredai- pasakė, ir nusivedė jį link įgūlos kajutės, po deniu.
- Čia visi miegos, hamakuose. Tavasis bus ten- parodė pirštu į kajutės gale buvusį hamaką.
Tada nusivedė jį ant denio, parodė jam vairą virš kapitono kajutės.
- Na ką gi, lyg ir viską aprodžiau, jeigu kyla klausimas kur valgysime, tai darysime įgūlos kajutėje, ir patikėk šefo Garago gamintas maistas tikrai puikus- pasakė ir patraukė savais keliais.

Winfredas kiek nustebo, kad laivo aprodymas truko gana neilgai. Tačiau ką ir parodysi, laivas buvo gana paprastas. Viliui pabaigus viską aprodyti ir paminėjus apie šefo Garago maistą vaikinas prisiminė, kad senokai nieko nevalgė. Jo pilvas sugurgė. Tačiau turbūt dar nebuvo pusryčių metas, tad vaikinas nusprendė palaukti ir nupėdino į įgulos kajutę. Ten jis dar kartelį apsidairė ir nusprendė prigulti savąjame hamake.

Winfredas net nepastebėjo kaip užsnūdo. Jo pažadinti priėjo Vilis.
- Kelkis, ei, ei kelkis- žadino Winfredą- pusryčiai- pasakė ir įdavė dubenėlį karšto troškinio jau prabudusiam Winfredui.

Vaikinas nė nepastebėjo kaip užmigo tačiau prabudo visiškai žvalus, nes užuodė karšto troškinio kvapą.
- Dėkui, Vili, - padėkojo jam Winfredas už tai, kad atnešė maisto, - jau senai nieko nevalgiau.
Vos užbaigė kalbėti pradėjo šlemšti troškinį ir pabaigęs valgyti atsiduso ir nusišypsojo.
- Dabar jaučiuosi žymiai geriau, - prabilo ir pakėlės savo kardą šiek tiek juo pamosikavo.

Laivas jau valanda kaip plaukė, jie jau buvo gan toli nuo kranto, tačiau laukia ilga kelionė. Dauguma pavalgę nuėjo toliau dirbti, kapitonas kaip visada buvo prie vairo, ir davė įsakymus. Vilis irgi kažkur nuėjo dirbti, apačioje kajutėje liko trys žmonės, Winfredas ir du nepažįstamieji, kurie net nekreipė dėmesio kaip Winfredas mosikuoja kardu.

Vaikinas pabaigęs mosikuot kardu nelabai turėjo ką veikti. Jo mintyse sukosi klausimas gal reikėtų eiti padėti dirbti ant denio? Tačiau atrodė, kad dirbančių žmonių denyje buvo pakankamai ir kai Winfredo reikės jį įgulos nariai patys pakvies dirbti. Vaikinas tiesiog sedėjo ant savo hamako ir lingavo. Nors ir buvo po deniu tačiau iš laivo siūbavimo jautėsi, kad jie jau gana tolokai nuo kranto. Besedėdamas ant hamako Winfredas nužvelgė akimis į dvi sielas esančias su juo kajutėje. Nelabai žinojo kaip pralaužti tylą tačiau šiaip netaip pamėgino.
- Sveiki, - prabilo ir nusišypsojo, kad sudarytų gerą įspūdį, - nusimato ilga kelionė, ar ne? Jūs gal irgi keliautojai kaip aš, kurie užsirašė į šį darbą, ar jau daugelį metų dirbat pas kapitoną?

Vienas vyras ignoravo Winfredą ir toliau aštrino savo peilį. O kitas atsistojęs priėjo prie Winfredo.
-Sveikas, mano vardas Olekas, ir taip ilga kelionė drauguži- paspaudė Winfredui ranką.
- Aš irgi pasamdytas kaip ir tu, va ten- mano lankas- parodė į prie statinės atremtą lanką su strėline- O šitas- parodė nykščiu už jo sėdintį ir aštrinantį savo peilį vyrą- jo vardas Irvinas, tiesa, jis kurčias, tad su juo kalbėtis reikia rankų gestais, bet neapsigauk, nors jis ir turi negalią, jis tikras kovotojas.

- A taip, aš Winfredas, - spausdamas ranką taipogi prisistatė, o tada įdėmiai klausėsi Oleko. Sužinojęs apie Irvino negalią kiek nustebo, nesitikėjo, kad kurčiasis gali būti geras kovotojas tačiau nusprendė jo nenuvertinti. Vis dėlto Winfredui knietėjo sužinot šio kurčiojo sugebėjimus tad atsistojęs nuo hamako, vilkdamas savo kardą žeme nužingsniavo link Irvino ir užsimojęs kardu kirto kurčiąjam per rankas tikėdamasis jog jis spės išsisukti. Kadangi rankų gestų vaikinas nemokėjo šitoks Winfredo poelgis buvo tarsi kvietimas į sparingo mačą su juo. Žinoma, sparinguotis galėtu ir su Oleku tačiau Olekas naudoja lanką, o laive nėra pilna vietos tokio ginklo naudojimui.

Winfredo kirtis staiga sustojo, jo kardas buvo sustabdytas durklo, kurį aštrino Irvinas. Staigiu rankos judėsiu išsitraukė kitą peilį iš jam prie kojos buvusio įdėklo ir staigi pašoko iš vietos link Winfredo. Vienu peilio galu išmušė kardą Winfredui iš rankų, o kito peilio galas įsirėmė Winfredui į kaklą. Irvinui nepavyko visiškai sustabdyti peilio, tad iš Winfredo kaklo nutekėjo kraujo srovelė.

Pro Winfredo žandą nutekėjo prakaito lašelis. Atrodo akimirksniu jo kardo nebeliko rankose, o Irvino peilis atsidurė prie vaikino kaklo. Winfredas nurijo seilė ir pakėlė abi rankas į viršų tarsi pasiduodamas.
- Nemelavai. Nors ir kurčias jis tikrai stiprus, - prabilo ir pažvelgė į Oleką.

Kovotojas atitraukė peilį nuo Winfredo kaklo, ir atsisėdęs toliau tesė savo darbą.
- Gi sakiau, su juo geriau neprasidėti- pasakė Olekas- mums jo reikės, ten kur keliaujame gali būti pavojinga, neištyrinėta sala, mes būsime pirmieji kurie įkels koją ten- pridūrė.
Į keleivių kajutę nusileido vienas keleivis.
- Krantas! Išsilaipinam tuoj pat, rinkitės svarbiausius daiktus, ginklus ir lipkite viršun- sušaukė visus.
Tuo tarpu į kajutę nusileido dar keletas žmonių, susirinko ginklus ir pakilo į viršų.

Winfredas išgirdęs, kad laivas pasiekė krantą tik nusišypsojo ir pasilenkė, kad pasiimti iš rankų nublokštą kardą.
- Pagaliau pasiekėm salą, huh? - pagalvojo pats sau įsivaizduodamas kas joje laukia.
Pakėlęs kardą nuo žemės nuėjo link pakilimo į viršų ir užlipo į denį.