Kapinės

Kapinės, tai vieta kurioje yra laidojami mirusieji. Šiose kapinėse visada rūkas, kapinių vidūryje yra namelis, kuriame gyvena atsiskyrėlis. Žmonės sako, jog jis gali valdyti numirėlius, o kapinės jo tvirtovė. Išblyškusia oda, paprastai vilki juodą apsiaustą, su metalinėmis dalimis papuošiančiomis jo aprangą. Rankoje paprastai laiko lazdą, iš kurios sklinda raudona ugnis.

Necro:

Nežinia kiek dienų ir naktų Taarah prakeliavo, bet buvo aišku, kad nukeliavo toli. O jos kelionė ją nuvedė į mistiškai atrodančias kapines. Rūkas temdė matomumą, dangus temo, tačiau kažkur tolumoje matėsi šviesa. Lydima šviesos mergina atrado namą. Viduje kažkas buvo, nors namas ir atrodė kaip apleistas. Ypatingai stovėdamas viduryje kapinių. Taarah ir pati atrodė įdomiai šioje aplinkoje, priešais duris stovėdama su raudona kauke ir apsivilkusi vilko kailio apsiaustą. Azgul miestelio gyventojai ją vadino miško demonu. Galbūt ironiška, jog jos kelionė ją atvedė būtent čia. Mergina pasibeldė į medines duris.

~BAM BAM BAM~ pasibeldė mergina į dūris. Durų niekas neatidarė, tačiau virš namelio stogo praplasnojo sparnuota būtybė, kuri greitai kaip erelis puolė į žemę ir atsidūrė už Taarah. Aplink merginą iš visų pusių pasigirdo garsus demoniškas balsas.
- KAS DRĮSTA TRUKDYTI MANO RAMYBĘ?- Staiga demoniškoji būtybė su dideliais sparnais, raudonai švytinčiomis akimis, bei visas sudarytas lyg iš akmens atsisuko į merginą, praskėtė rankas ir pasilenkė į priekį, atrodo lyg norėtų pulti merginą jei ji neturi svarios priežasties čia būti.

bum bum:

Kapinių kvapas rudaplaukei nepatiko. Augdama miške su vilkais ji nuo vaikystės treniravo savo uoslę, todėl buvo ganėtinai jautri įvairiems kvapams. O dabar ji stovėjo mirusiųjų teritorijoje. Panašu, jog tai nebuvo Taarah diena. Nepaisant degančios šviesos, namo durų niekas neatidarė. Net nesijautė jokios gyvybės už durų. Tačiau sparnuota būtybė ant stogo iš karto atkreipė merginos dėmesį. Ausys iš kart sukluso vos gyvio sparnai praskrodė per orą. Sugavusi akimis ji akylai sekė skraidantį padarą. Šiam nusileidus jai už nugaros, mergina pašoko ant keturių ir išsitempė. Akių nenusuko nuo sparnuotojo nei akimirkai. Kuo grėsmingiau padaras atrodė, tuo merginos veidas labiau raukšlėjosi nuo gimstančios grimasos. Taarah suraukė antakius ir išsišiepė atidengdama dantis. Ji leido negarsų urzgimą, kuris nebuvo kaip vilko, tačiau nepriminė ir žmogaus. Staiga rudaplaukę iš vėžių išmušė demono balsas sklindantis iš visų pusių. Ši ėmė dairytis į vieną pusę, į kitą, tačiau tiek kvapas, tiek akys teigė, jog su ja buvo tik vienas gyvis. Tas, kurį ji matė prieš akis. Jis ėmė judėti ir mergina pasiruošė galimai atakai. Visi raumenys išsitempė, pojūčiai sustiprėjo, dėmesys buvo šimtu procentų skirtas demonui.

Demono rankos įkaito, atrodė visiškai raudonos, kaip ką tik iš krosnies ištrauktas metalas. Demonas pasileido į merginą, abi rankas atlošė atgal ir norėjo suploti merginą, gerai užsimojo ir rankos atsirado netoli Taarah galvos.
- Nagi nagi, ar taip reikia sutikti svečius? Jau ir taip seniai nieko nesulaukiame- už nugaros pasirodė vyras, atrodė išblykšęs, balta oda, apsikarstęs įvairiais papuošimais, rankoje laikė lazdą, po šių vyro žodžių demonas sustojo, jo rankos buvo per centimetrą nuo Taarah veido, mergina galėjo pajausti šilumą sklindančią nuo jo plaštakų. Demonas atsitraukė, ir priklaupė vyrui už nugaros. Šis priėjo prie merginos.
- Na, tai gal papasakosi kokiu klausimu čia apsilankei?- pamatęs jog mergina nereaguoja ir tik nepatikliai į jį žiūri, jis lėtai prikišo ranką prie Taarah, ši suurzgė, tačiau jis greit ištiestu pirštu prilietė jai kaktą ir susijungė su jos mintimis. Jis pakartojo tą patį klausimą mintimis, tad mergina viską suprato ir galėjo jam taip pat atsakyti, mat minčių sujungimas neturėjo kalbos barjero, nes žinutės buvo perduodamos suvokimu, o ne kalba.

Taarah urzgimas pamažu didėjo, raumenys vis labiau tempėsi. Mergina buvo pasiruošusi bet kurią akimirką nukąsti demono kone garuojančias rankas. Staiga uoslė aptiko dar vieną kvapą. Akys sugavo lyg iš niekur atsiradusį personažą kiek lėčiau. Panašu, jog vyro atsiradimas bei žodžiai nuramino demoną ir šis atsitraukė. Bet mergina nenuleido gynybos. Dabar prie jos artinosi vyras. Kažkodėl būtent tą akimirką Taarah atmintyje sužibėjo vyras iš sapno. Nors jie du buvo visiškai skirtingi, tačiau matėsi ir panašumų: išblyškusi oda, lazda-skeptras, kaukolių aksesuarai. Suglumusi mergina nespėjo laiku sureaguoti į vyro judesius ir leido jam paliesti jos galvą. Tada įvyko kontaktas. Merginos išsitempęs kūnas sustingo, o akys įsmigo į nepažįstamąjį. "Pokalbis" tarp dviejų individų truko galbūt vos kelias akimirkas, kadangi viskas vyko informacijos dalinimusi pasamonėje, tačiau rudaplaukei atodė, jog visa tai truko amžinybę. Ši patirtis buvo išskirtinė. Mergina nemokėjo rišliai kalbėti ir jai trūko žodžių, kad galėtų išreikšti savo mintis, tačiau šiuo metodu ji vyrui sugebėjo pasakyti daugiau, negu būtų galėjusi balsu.
"Ieškau nekromancerio. Noriu, kad mane išmokytų prikelti mirusiuosius."

Pokalbiui prasidėjus, nekromanceris išklausė merginą, šiek tiek pagalvojo.
''Tai gal užeikime į vidų''
su tais žodžiais priėjo prie durų, uždėjo delną ant jų, iš jo delno sklido raudona šviesa, kažkas sutraškėjo ir durys atsirakin bei atsivėrė.
Nekromanceris įėjo į namelį, jis buvo paprastas, didelis stalas, ant jo sukrauti popieriai ir knygos, kažkas ant jų buvo rašyta, tolėliau knygų spinta, šalia lova, šiek tiek sujaukta, matėsi jog ten neseniai kažkas miegojo.
'' Įdomu, o kodėl tu užsinorėjai juos prikelti? Kaip sugalvojai tapti nekromancere?'' klausinėjo vyras, bandė sužinoti merginos tikslus ir priežastis.
Tuo tarpu vyras atidarė stalčių, paėmė saują žolelių.
'' Gal arbatos?''
sudėjo žoleles į arbatinuką, pripylė vandens iš kibiro. Pirštu prilietė arbatinuko apačią ir ši paraudonavo, kaip įkaitęs metalas. Vanduo užkaito be ugnies, vienu piršto prilietimu.

Pokalbio metu Taarah įsitikino, jog vyras nekėlė jokių grėsmės ženklų. Kvapas bei kūno kalba rodė tą patį. Mergina po truputį atlėgo. Nekromanceriui pasijudinus namo link, rudaplaukė atsistojo ant savo dviejų kojų. Iš pradžių delsė jį sekti, bet kai šis pravėrė duris ir dingo tamsoje, mergina nusekė iš paskos. Įėjusi pro duris stabtelėjo ir apsidairė. Taarah buvo su kauke, tad nei veido, nei žvilgsnio nebuvo galima pamatyti. Namas nebuvo viena iš vietų, kuri būtų įprasta merginai. Ji įėjo gilyn neuždarydama durų. Nebuvo tam suvokimo. Vyras ėmė klausinėti, o mergina be jokios dvejonės kvapo atsakinėjo.
"Vaikystėje praradau motiną ir brolį su sese. Mačiau vyrą, kuris sugebėjo įžiebti gyvybę jų sustingusiuose šaltuose kūnuose. Noriu mokėti to paties. Noriu atgauti savo prarastus šeimos narius. Taip pat surasti ir tuos, kurie išvyko su tuo vyru."
Susijungęs su merginos pasąmone nekromanceris galėjo net pamatyti ar suvokti kaip atrodo Taarah minėtasis vyras. Jos atmintis atgamino tik vaizdą iš sapno, jis nebūtinai turėjo būti tikslus. Tai galėjo būti ir dalis jos vaizduotės. Šeimos narius nekromanceris taip pat galėjo pamatyti. Tai buvo vilkai. Užsiminus apie arbatą, Taarah sukluso. Ji matė kaip vyras užpila vandens ant žolių. Vanduo netrukus pradėjo garuoti.
"Siūlai man gerti užterštą vandenį?"
Rudaplaukė pakreipė galvą žiūrėdama į arbatinį, tuomet pakėlė grąžindama akis prie nekromancerio. Jos klausimas turėjo "nuskambėti" labai tiesmukiškai.

Vyras regėjo Taarah išgyvenimus, tačiau matyti vaizdai jo nejaudino. Jis gi buvo nekromanceris, su mirtimi susitikdavo kiekvieną dieną. Tada išgirdo merginos klausimą, nė kiek nenustebo kadangi iš jos elgesio, aprangos bei matytų vaizdų matė jog ji buvo laukinė, užaugusi tarp vilkų.
- Arbata, tai ne tik karštas vanduo, tai gydomūjų, raminamūjų ar kitokių žolelių suteiktų savybių gėrimas, jis yra labai gerai tavo kūnui ir sielai- įpylė arbatos į du puodelius, pagardino cukrumi ir atkišo vieną puodelį merginai.
- O kodėl turėčiau tave mokyti? Kas man iš to?- pasidomėjo vyras, ir pradėjo gurkšnoti arbatą.

Mergina kurį laiką spoksojo į jai siūlomą puodelį. Kad ir kaip nenorėjo pripažinti, bet gėrimas kvepėjo tikrai viliojančiai. Ji paėmė puodelį į rankas. Jis buvo stebėtinai net labai karštas. Tiesiog degino. Patyrę šoką receptoriai pilnu pajėgumu nusiuntė signalą į smegeninę ir rudaplaukė paleido puodelį kristi žemyn. Šis pasiekęs žemę nusirideno arčiau stalo, o arbata išsiliejo ant grindų ir nuo jų tebegaravo. Taarah stovėjo stebėdama šį įvykį. Pasilenkė arčiau žemės ir nusiėmusi kaukę pauostė. Kaukė atidengė patrauklų merginos veidą, kuris buvo išdažytas raudonais simboliais, o ant kaktos kabėjo pakabukas. Rudaplaukė prikišusi liežuvį vis tik paragavo ant žemės išsipylusio gėrimo. Laimei grindys buvo pakankamai švarios. Palakė kiek išėjo arbatos ir nė nenusivaliusi lūpų atsistojo, pakėlė akis į nekromancerį. Mergina žiūrėjo tiesiai vyrui į akis. Jos žvilgsnis buvo tvirtas, kaip ir jos dvasia. Kdangi nekromanceris paminėjo mokymą, Taarah visiškai pamiršo pakomentuoti arbatos įspūdį.
"Už žinias aš atsilyginsiu".

Minutėlę nekromanceris žiūrėjo į merginą, tada pėkėlė antakį.
'' Ir kaip tu man už tas žinias atsilyginsi?'' jis kažką giliai mąstė.
'' Ir šiaip, jei norėtum kad tave išmokyčiau nekromancijos meno, tai turėtum atsikratyti savo žveriškos prigimties, tai būtų privalomos pamokos, tad jeigu nesutinki pakeisti savo būdo, durys štai ten'' pirštu parodė į pravertas duris, kuris taarah pamiršo uždaryti.

Taarah neatitraukė savo žvilgsnio net tada kai nekromanceris pirštu parodė į duris. Mergina puikiai jautė lauko orą liečiantį jos kūną iš lauko pusės ir puikiai suprato, ką vyras turėjo galvoje. Ji nesiruošė judintis iš vietos.
"Aš sutinku mokytis ir gyventi pagal tavo sąlygas."

'' Šaunu, o kaip dėl atlygio? Žadėjai kažkaip tai atsilyginti'' paklausė Nekromanceris gerdamas arbatą, galėjo vienu metu ir bendrauti ir kalbėtis dėl to, jog susikalbėjo su mergina supratimu.

Taarah jau buvo bepradėjęs atsibosti visas šis pokalbis. Kantrybės medžioklėms ji turėjo, tačiau ne tokiems varginantiems "pokalbiams".
"Klausysiu tavęs, kol mane mokysi"
Merginos atsakymas buvo trumpas ir tikslus. Tiek nekromanceris, tiek pati mergina žinojo, jog ji neturi nieko vertingo. Tuo pačiu ir pati mergina neturėjo didelės vertės žmonių ar numirėlių atžvilgiu. Ji pasisiūlė paklusti vyro paliepimams, kol bus mokama. Fiziniais darbais ji tikėjosi atsipirkti už žinias.

Vyras išklausė merginos pasiūlymo, suprato jog jei ji nebūtų radusi jo, galbūt būtų pakliuvusi į blogas rankas ir seksualiai išnaudota, tad nusprendė vis dėl to ją priimti į mokines, kad ji turėtų geresnį gyvenimą. Pabaigė gerti arbatą ir atsisuko į merginą.
''Jeigu esi pavargusi, gali numigti mano lovoje, einu pasivaikščioti'' nekromanceris atsistojo ir patraukė link išėjimo, po to dingo už jo.

Taarah nesuprato priežasties, kurios vedamas nekromanceris sutiko jai padėti, tačiau per daug į tai ir nesigilino. Vyras išėjo ir mergina liko viena jo nedideliame namelyje. Kadangi neturėjo ką veikti, o taip atsitiko, jog pirmą kartą buvo palikta žmonių gyvenamajame name, rudaplaukė nusprendė pašniukštinėti aplink. Taarah vaikščiojo po kambarius apžiūrinėdama, apčiupinėdama bei apuostydama visus daiktus, sienas ir grindis, pažaisdama su šviestuvais ir smulkmenomis rastomis spintelėse ar lentynose. Jeigu kvapas būdavo malonus, mergina bandydavo paragauti. Tai ne visada būdavo gera idėja. Prie nemalonių kvapų mergina nė nesiartino. Galiausiai priėjusi prie lovos kurį laiką į ją tiesiog spoksojo, baksnojo, bandė išsiaiškinti kaip naudotis šiuo daiktu. Po ilgų bandymų spraustis po lova, atsigulti šalia jos, aplaipioti ir jos paviršių, Taarah pasijuto pavargusi. Kai nekromanceris grįžo namo, jis rudaplaukę rado susirangiusią į kamuoliuką, gulinčią ant jo lovos. Ne po kaldra, o ant visko, kas buvo paklota. Pagalvė gulėjo ant lovos, tolėliau merginos galvos.

Nekromanceris grįžęs rado merginą jo lovoje, gerai jog lova buvo labai didelė, tad tilps dviese. Vyras lengvai pakėlė merginą ir pakišo ją po užklotu, o jos galvą padėjo ant pagalvėlės, ir galiausiai pasiėmė naują pagalvę ir atsigulė miegoti šalia merginos. Buvo vėlu, vyras buvo pavargęs, tad neužtruko ilgai kol smigo į sapnus. Ramiai miegojo visą naktį, mat kapinėse naktimis niekas nesilanko, o net jeigu lankytusi, būtų išvaryti demono ant stogo.

Taarah pajuto kai nekromanceris grįžo, tačiau akių neatmerkė. Nesujudėjo ir kai vyras atsigulė šalia jos ir užmigo. Anksti ryte mergina išlipo iš lovos ir išėjo į lauką. Norėjo pakvėpuoti gryno oro, mat troboje jau kvapas nepatiko. Tačiau kapinių kvapas nebuvo geriau. Bet kuriuo atveju mergina neturėjo ką daryti. Bent kol nekromanceris neatsikels. Iki to ji nusprendė apžiūrėti vietoves aplink. Rudaplaukė ėmė vaikščioti po kapines.

Kapinėse buvo daug kapų, ant jų paminklų užrašyti vardai ir pavardės, bei datos kada gimė bei mirė. Tuo metu kapinėse buvo rūkas, tad sunkiai matėsi aplinkiniai vaizdai. Po kokio pusvalandžio ji dėl savo puikios klausos išgirdo žingsnius už nugaros.
- Jau atsibudai? Ką planuoji daryti?- Tai buvo tas pats nekromanceris, kuris jau pats atsibudo ir neradęs merginos išėjo jos ieškoti.

Išgirdusi žingsnius Taarah sustojo ir atsisuko į tą pusę, iš kurios girdėjo garsus. Jau vien iš garsų mergina žinojo, kas artinasi, tad nenustebo kai jos ir nekromancerio žvilgsniai susidūrė jam prieš prieinant. Mergina jo laukė, todėl kai šis priėjo tikėjosi, jog jis supras ką reikia daryti iš jos žvilgsnio. Bet kuriuo atveju vyras turėjo prisiminti praeitos dienos "pokalbį".