Neištirta Sala

Iš paskos įėjo ir Winfredas nešinas Oleko kūnu.
- Kapitone, ši sala pavojinga, manau turėtume iš jos dingti, - kalbėdamas vaikinas padėjo ant medinių kajutės grindų Oleko lavoną, šiek tiek nutilo, tada vėl prabilo, - kartu su Oleku ir Irvinu radom didžiulę daubą, ten nusileidę įėjom į mišką, o jame sutikom keistą padarą. Jis buvo visas apsišarvavęs, - toliau pasakojo viską nuo pradžių, - su švytinčiomis oranžinėmis akimis, tikras demonas, jei tokių padarų šioje saloje yra daugiau mūsų įgulai gresia pavojus. Jei ne jie, - atsisuko į Irviną ir Oleką, o tada ir į šalia stovintį įgulos narį, kuris davė Winfredui eleksyrus - dabar būčiau negyvas.

Kapitonas klausydamas Winfredo kasėsi barzdą.
- Taip, ši sala pavojinga, praradom dar vieną grupę be jūsų, laimė, jog tu išgyvenai- pranešė kapitonas.
- Tačiau.. Negalime bėgti, ši sala kažką slepia ir aš noriu sužinoti ką, dabar liko tiek žmonių, kad susidarytų dvi grupės, iš tų, kurie gali kovoti- pasakojo kapitonas- tau bus priskirti du stiprūs kariai, ir šį kartą reikia ištyrinėti pilnai šios salos paslaptis, žinoma už drąsą bus papildomai atlyginta.

Winfredas nustebo išgirdęs tokį kapitono atsakymą. Nejau ši sala tikrai tokia svarbi, kad kapitonas yra pasiryžęs net paaukoti savo įgulą? Ką ji slepia? Jo galvoje vyravo klausimai, tačiau vaikinas nepratarė nė žodžio. Visgi darbas buvo darbas, jei jau užsirašė vadinasi turės vykdyti iki galo.
- Gerai. O kas tie du kariai? - paklausė mat buvo jau buvo pasiruošęs keliauti atgal į tą nelemtą daubą. Norėjo sutikti savo naujus komandos draugus.