Namelis prie miško

Išėjęs iš miesto, patraukė tiesiai link miško. Burnoje dar juto gauto alaus skonį, todėl ir energija buvo kiek kitokia. O kadangi čia buvo viskas nauja ir begalo įdomu smalsiam elfui, tai jis kartais stryktelėdavo iš pasitenkinimo. Žinoma po to tekdavo pasitaisyti per petį permestą ilgą kelioninę tašę, bet tai nekėlė vaikinui problemų. Galima buvo pastebėti, kad jis tai atlieka instinktyviai iš ipročio.
Atsushi kiek pasivaikščiojo miško pakraščiu kol rado trobelę. Iš karto nuėjo prie durų bei garsiai pasibeldė.

Už durų vaikinas išgirdo subildėjimą, po kurio duris atidarė senas vyriškis. Pasižiūrėjo į keliautoją, svarstė su kokiu reikalu jis čia atvyko.
- Kuo galėčiau padėti?

Vaikinas kantriai laukė kol atidarys duris. Jis linksma veido mina nužvelgė senolį ir tik kada buvo užklaustas prakalbo:
-Tegul bus pagarbinti šie namai.. tai yra.. laba diena. Kaip gyvenate? Mieste mačiau skelbimą apie miške neduodančius ramybės garsus. Baras atsiuntė detalių pasiklausti pas jus. Tai aš čia.
Su paskutiniais žodžiais išsitiesė kaip styga ir energingai kaukštelėjo kulnais vieną į kito.

- Ahaha, būk palaimintas ir tu jaunuoli. Užeik į vidų arbatos.
Senolis įėjo į vidų palikdamas duris atidarytas, kad vaikinas galėtų įeiti.
Pro pravertas duris matėsi paprastas, tačiau jaukus namelio vidus. Įėjus į vidų kairėje stovėjo stalas, aplink jį buvo sustatytos kėdės. Tas kambarys jungėsi su virtuve. Dešinėje buvo uždarytos durys.

-Ačiū
Linktelėjo galva ir užėjo į namelį paskui senolį. Uždarė duris paskui save, o tada nužvelgė visą vidų. Arbatos kaip ir nesinorėjo po gaivaus ragauto alaus. Bet tai buvo tik pirminė mintis. Vis tik skrandis ir pilvas pareikalavo šilto maisto, net jei tai bus tik žolelių užpilas.
Atsushi atsisedo prie stalo, o kelioninį krepšį nusiėmęs nuo peties pastatė šalia ir atrėmė sau į koją. Rankas susidėjo ant stalo bei sunėrė jų pirštus.
-Jauku čia pas jus
Šypsodamasis stebėjo senuką.

Iš virtuvės su arbata pasirodė senolis. Padėjo vieną arbatos puodelį svečiui, ir vieną sau. Paskui nuėjo vėl į virtuvę ir sugrįžo su lėkštute sausainių.
- Vaišinkis, kol neužšalo- padėjo sausainių lėkštę ant stalo ir prisėdo.
- Ačiū, tikrai nebloga vietelė, tačiau mūsų ramybę drumsčia įvairūs garsai iš miško. Labai daug nežinau apie juos, tačiau tai dažniausiai įvyksta naktį. Apie vidurnaktį.
Senolis gurkšnojo arbatą, kol pasakojo.

Kantriai laukė kol senolis sunešios viską ką planuoja, nors buvo pasiruošęs pašokti nuo kėdės ir padėti.
-Neužšalo?
Išgirdęs tokius žodžius, nusistebėjo, bet per daug nesigilino ir nenorėjo šituo klausimu užgožti svarbesnės temos. Todėl šeimininkui toliau kalbant įdėmiai žiūrėjo į jį ir dėjosi žodžius į galvą. Bet informacijos nebuvo tiek, kiek tikėjosi. Vaikinas gurkštelėjo arbatos ir atsikando sausainio. Naminis šiltas maistas maloniai sušildė kūną.
-O... kaip ilgai iki vidurnakčio liko?
Jis buvo iš kone kito pasaulio krašto ir keliaudamas pastebėjo, kad laikas teka daugumoje vietų skirtingai. Norėjo susižinoti kiek dar jam reikės laukti, nes šiaip tai degė nekantrumu.

- Na taip, kątik iškepti.
Paklaustas laiko senolis nuėjo prie lango ir pažiūrėjo kiek pakilusi saulė.
- Sakyčiau apie keletą valandų, jau saulė pradeda leistis.

Išgirdęs laiką susimąstė. Kažin kaip geriau būtų: nueiti jau dabar po mišką pasibastyti, ar eiti sulaukus to triukšmo. Galvodamas gurkštelėjo dar arbatos ir suvalgė sausainį.
- O labai didelis triukšmas? Neleidžia miegoti ar net gąsdina? O tas triukšmas: riaumojimas, medžių laužymas ar ... kokie būgnai?
Labai neskubėjo išeiti, nes matomai dar turėjo daug laiko, todėl pasiklausinėjo kas jam rūpėjo. Vis geriau nei sėdėti tyloje.

- O, net negaliu apsakyti to garso, tačiau būna visko ir traškėsio, kartais regime dūmus iš miško, o kartais lyg balsus, tačiau jie neatrodo žmogiški- pasakojo senolis, užsigerdamas arbata.
- Džiaugiuosi, jog padėsi mums atsikratyti šio siaubo, pagaliau galėsime su žmona išsimiegot- pridūrė, šypsodamasis ir galvodamas apie miegą.

Vaikinas plačiai išsišiepė besiklausydamas senolio pasakojimų. Apibūdinimas jam priminė ne kokį mistinį žvėrį, o labiau nuo proto nušokusį žmogystą, stipinėjantį ir bumbantį aplink laužą.
-Na, kažką teks daryti. Dėkui už vaišes
Elfas atsistojo, pasiražė ir persimetė per petį savo kelioninį pailgą krepšį. Žvilgtelėjo pro langą.
-Gal jau ir laikas būtų keliauti?
Lyg sau pasakė, bet pakankamai garsiai, kad ir namo šeimininkas išgirstų ir gal net patartų.

Senelis užbaigė arbatą ir atsisuko į vaikiną.
- Na, išeiti prieš visiškai sutemstant yra nebloga mintis, galėsi nusigauti netoli garso šaltinio, kol dar bus matoma kur eini- pasakė ir atsistojo. Jeigu jau keliautojas žąda eiti, senolis jį išlydės.

Po senolio žodžių nusilenkė.
-Ačiū už svetingumą
Susilaikė nuo komentarų apie užduoties įvykdymą. Pats galėjo tik spelioti ką ras ir kaip viskas vyks. Pasitaisęs tašę apsisuko ir išėjo.

-------------- Po nakties

Šlubuodamas ir apdraskytas, besiremdamas lanku kaip ramentais elfas atėjo prie namelio, kuriame prieš tai lankėsi. Pasibeldė į duris.

Elfas išgirdo kaip kažkas subildėjo ir greitai priėjo prie durų. Duris atidarė tas pats senolis.
- Oj koks tu sužeistas, užeik, prašau va, užeik, viskas bus gerai- rūpindamasis ir drąsindamas elfą, senolis padėjo jam įėiti į vidų, ir pasodino į krėslą.
- Tuoj atnešiu tvarsčių, tau reikia sugydyti žaizdas- pasakė ir patraukė į virtuvę.

Jautėsi žiauriai nesmagiai, kad toks pasirodė pas senuką, bet kito varianto nematė. Nebent galėjo grįžti į miestą, ten susilopyti ir po nežinia kiek laiko pasirodyti vėl čia. Bet toks variantas netiko. O jei jis nesusidorojo su tuo kas kelia triukšmą ir vargina vargšus gyventojus?
Elfas išspaudė kaltą šypseną ir sekiojo akimis namuko šeimininką.