Miško giluma

Tamsiame nakties danguje ryškiai švietė pilnatis. Paprastai giedras naktinis dangus teikė daug kam džiaugsmo ir ramumos. Taip galėjo būti ir tą vakarą, jeigu ne tiršti juodų dūmų debesys chaotiškai kylantys į viršų ir slepiantys maloniai spindinčią pilnaties šviesą. Kiek žemiau šio vaizdo buvo miškas. Milžiniškos liepsnos negailestingai rijo medį po medžio pasiglemždamos vis daugiau ploto. Tokį galingą gaisrą buvo galima pastebėti net iš Azgul miestelio. Ilgai netruko kol vienų gyventojų riksmai prižadino kitus. Kiekvieno namo languose greitai įsižiebė šviesos. Gyventojai bėgo laukan nešdamiesi kibirus pilnus vandens. Mieste kilo panika. Niekas dar nebuvo matę tokio didelio gaisro miške ir niekas nė nenumanė kaip jis galėjo kilti. Vienas po kito gyventojai skubėjo į miško pradžią, lyg jų gyvybei būtų kilęs pavojus. Pirmi bėgo vyrai, iš paskos sekė ir moterys. Miestelėnai greitai suformavo eilę ir mikliais judesiais perdavinėjo vienas kitam kibirus su vandeniu. Arčiausiai ugnies buvę vyrai negailestingai pylė jį ant liepsnų. Tuo tarpu tolimiausiame eilės gale nuo miško, žmonės sėmė vandenį iš šulinių ir perdavinėjo kibirus į priekį. Miestelio gyventojai dar niekad nebuvo tokie vieningi kaip tą naktį, kuri vėliau buvo įrašyta į Azgul istoriją.

Giliai miške, arti gaisro centro, po degančiais medžiais nusitiesė negyvų kūnų takas. Tai buvo ginkluotų bei šarvuotų žmonių ir begalės gyvūnų kūnai nudažyti raudona kraujo spalva. Vieni buvo sukandžioti ir sudrąskyti, kiti brutaliai susmaigstyti ir sukapoti. Kai kuriuose žvėrių kūnuose dar laikėsi kreivai įsmigę kardai įkaitę nuo miške įsivyravusio karščio bangos. Tarp negyvėlių stovėjo didelis senas baltas vilkas su įstrižu randu skiriančiu akis. Prie gyvio kojų gulėjo trys negyvi jo šeimos nariai: vilkė ir du jaunikliai. Senojo vilko akys buvo įsmeigtos į priekį, raumenys įtempti, lyg jis ruoštūsi bet kurią akimirką pašokti ir pulti. Buvo galima girdėti tylų, bet labai agresyvų urzgimą. Šalia jo visomis keturiomis stovėjo mažytė rudaplaukė mergytė. Jos purviną kūną dengė plonas apdriskęs skarmalas. Nulenkusi galvą prie motinos vilkės rudaplaukė pauostė jos kailį. Ji pajautė, kad motina nebeatsikels. Kaip ir vyresnieji brolis su seserimi. Jauniklė kelias akimirkas gailiai paspoksojo į negyvus kūnus, patrynė nosimi motinos kailį. Tačiau sustingęs kūnas nesureagavo. Kvėpavimo taip pat nesijautė. Mergaitė įmerkė du pirštus į kraują bėgantį iš didelės zaizdos vilkės šone. Tada perbraukė išmozotais pirštais sau per veidą nubrėždama dvi nelygias juostas nusitiesiančias skruostais žemyn. Atlikusi šį ritualą ji apsisuko ir pakėlė akis į ten pat, į kur spoksojo didysis vilkas. Yra sakoma, kad kuo jaunesnis gyvis, tuo jis aršenis. Mergytė nebuvo miško gyvūnas, tačiau elgėsi kaip tikras žvėris. Jos veidas susiraukė taip kaip paprastai vaikai nesiraukia. Ji ėmė urgzti, lyg pati būtų vilkų giminės. O jos kraugėriškas žvilgsnis tiesiog valgė taikinį. Mergytė staiga šoko pirmyn į kovą. Jos mažas kūnas pakilo į orą, pirštai išsiskleidė nutaikydami nagus į priekį, lūpos išsišiepė atidengdamos dantis. Tačiau savo taikinio ji taip ir nepasiekė. Kūnas tiesiog pakibo ore ir sustojo vietoje. Senasis vilkas dantimis sugavo beskriejančią jauniklę už pakarpos ir nušveitė atgal už savęs. Rudaplaukė skaudžiai trenkėsi į žemę, šiek tiek pasirideno tolyn, bet greit pašoko vėl ant keturių ir nusipurtė. Tuo tarpu vilkas atsistojo taip, kad užstotų mergytei kelią. Priešais gyvius stovėjo juodu apsiaustu vilkintis vyras. Vyras buvo vidutinio ūgio, tačiau mergytei jis atrodė labai aukštas. Apsiaustą prie jo neįprastai liekno kūno spaudė odiniai diržai. Gobtuvas dengė vyro veidą, tačiau nuo ugnies šviesos buvo galima įžvelgti jo vieną ryškiai žaliai šviečiančią akį. Ilgi šviesūs plaukai krito ant juodu gobtuvu uždengtų pečių. Prie vieno iš diržų grandinėmis prikaustyta kabėjo kažkokio gyvio kaukolė. Dar viena, kiek didesnė kaukolė buvo pritvirtinta ant ilgos spygliuotos lazdos galo. Tai buvo lyg skeptras. Vyras nutaikė savo žaliai šviečiančią akį į mergaitę. Ši sugavusi jo žvilgsnį aršiai suurzgė aukštu žmogišku tembru, bet tuoj, lyg kažko įbauginta, pasitraukė arčiau senojo vilko. Paslaptingas vyras kilstelėjo ranką laikančią skeptrą, rankovė šiek tiek nusileido atidengdama jo gležną kaulėtą išblyškusios odos aptrauktą riešą. Vyras staigiu mostu nuleido skeptrą taip, kad jo viršūnė būtų atsukta į negyvą vilkę. Kaukolės viduje suspindo žalsva švieselė. Apvalus šviesos kamuoliukas išlindo pro kaukolės burną ir įsispraudė į vilkės nasrus. Vos po minutės plėšrūnės letena ir akių vokai sukrutėjo. Praėjo dar kelios akimirkos ir pasijudino koja. Netrukus vilkės kūnas ėmė lėtai keltis nuo žemės. Į tai iš kart sureagavo jos du gyvi šeimos nariai. Bet jie prie vilkės nesiartino ir nepuolė trintis. Kažkas buvo ne taip. Kvapas išliko to paties numirėlio, širdis vis dar neplakė, tačiau kūnas judėjo. Nekromanceris priėjo prie negyvų jauniklių ir padarė tą patį. Šių šalti kūnai, prariję šviesos kamuoliukus, taip pat lėtai ėmė keltis nuo žemės. Vilkai bei mergaitė kurį laiką spoksojo vieni į kitus. Jų žvilgsniai buvo iškalbingesni, negu žodžiai. Tai buvo atsisveikinimas. Nekromanceris dar kartą žvilgtelėjo į mergytę, kuri iš pažiūros visiškai nesiderino prie laukinių žvėrių kompanijos, bet nieko jai nepasakė. Nusisukęs vyras ėmė žingsniuoti gilyn į mišką. Jo prikelti trys vilkai nusisuko ir neskubėdami nuėjo iš paskos. Senasis vilkas kartu su mergaite stebėjo kaip jų buvę šeimos nariai juos palieka. Rudaplaukė suinkštė, ji nenorėjo susitaikyti su išsiskyrimu. Ji žengė kelis žingsnius į priekį, tačiau niekas į mergytę nesureagavo ir ji sustojo. Abu tėvas ir jauniklė stebėjo išeinančiuosius iki kol jie dingo liepsnose.

Siauras šviesos ruožas spigino į Taarah užmerktas akis. Tai buvo jauna vidutinio ūgio ir liekno sudėjimo mergina. Ji vilkėjo paprastą ploną palaidą suknelę, avėjo lengvus batus, o ant pečių turėjo iš balto vilko kailio padarytą apsiaustą. Merginos veidas buvo išdažytas raudonais karo simboliais, ant kaktos ir kaklo kabėjo po vėrinį, per trumpus pūstus rudus plaukus matėsi dideli apvalūs auskarai. Miegančiosios akys sukrutėjo ir prasimerkė, bet iš karto buvo priverstos vėl užsimerkti sužalotos ryškios šviesos. Rudaplaukė gulėjo ant žolės po medžiu. Rytinės saulės spindulys prasibrovęs pro medžių lapus ją prabudino. Ši atsisėdo ir papurtė galvą. Akyse vis dar buvo išlikę vaizdai iš sapno, o susijaudinusi širdis vis dar neramiai spurdėjo. Jos prisiminimų paveiktas žvilgsnis įgavo giliaus liūdesio ir šiek tiek laukinio ryžto. Sukaitusį kūną vėsino gaivūs nestipraus vėjo palytėjimai. Aplink buvo ramu. Pasėdėjusi dar kelias minutes mergina pastebėjo, jog saulė buvo pakilusi kiek aukščiau, negu ji tikėjosi. Nieko nelaukdama ji pašoko ant kojų ir sparčiais judesiais nubėgo į miško gilumą. Pirmiausia Taarah sustojo prie pakeliui tekėjusio upelio. Prabudus po tokio įtempto sapno reikėjo nusiprausti, o gerklėje jautėsi stiprus troškulys. Mergina pasilenkė prie vandens. Skaidriame paviršiuje atsispindėjo jos veidas. Vieną akimirką Taarah pasirodė, jog ji pamatė mažytę rudaplaukę mergytę išsitepliojusią krauju. Tą pačią, kurią matė savo sapne. Bet atvaizdas greitai dingo ir liko tik dabartinis merginos veidas. Nuvijusi prisiminimus iš sapno sau iš galvos, ji ėmė praustis. Bet vietoj to, kad grakščiais rankų judesiais apsipraustų veidą ir atsigertų vandens iš delnų, ji tiesiog įmerkė visą galvą į upelį ir ją ištraukusi nusipurtė kaip tikras laukinis gyvūlys. Veidas juk išdžius ir pats. Negana to priglaudusi veidą atgal prie vandens ėmė lakti. Neišprususiai pasisotinusi mergina pasikėlė nuo žemės ir grįžo prie savo tikslo. Ilgai netrukus Taarah jau stovėjo savo grupės teritorijoje, kur buvo įsikūrusi merginos šeima. Tai buvo vilkų grupė vedama sapne matyto balto vilko su randu. Taarah vėlavo. Buvo laikas eiti į medžioklę.

Kitoje miško pusėje prie vandens trypinėjo pulkas stirnų. Vienos nulenkusios savo grakščius kaklus siekė vandens, kitos ramiai vaikštinėjo aplink. Saulė švietė, vandens srovė smagiai čiurleno. Buvo graži diena. Bet stirnos yra baikštūs padarai. Karts nuo karto tai viena, tai antra staigesniu galvos mostu pasisukdavo į kurią nors pusę. Lyg kažkas jų tykotų. Ir tai buvo visai ne be pagrindo. Kiek toliau, už medžių slėpėsi vilkų gauja. Gauja buvo sudaryta iš 7 narių: alfa patinas - didelis baltas vilkas su randu, patelė vilkė, du vyresnio ir du jaunesnio amžių vilkai bei Taarah. Mergina kartu su plėšrūnais slėpėsi ir kantriai tykojo savo grobio. Staiga, visai netikėtai iš miško pusės, tarp medžių iššoko baltas vilkas. Kaip vėjas jis lėkė tiesiai į savo grobį. Už jo stengėsi neatsilikti ir visi kiti grupės nariai. Mergina taip pat visomis keturiomis lėkė iš paskos. Ji buvo greita, tačiau vyresniųjų šeimos narių pavyti dar nesugebėjo. Stirnos, pajutusios sujudimą ir pamačiusios plėšrūnus, pasibaidė ir pasileido bėgti kuo toliau. Kurį laiką vyko gaudynės. Stirnos nešė kailius gelbėdamos gyvybes. Bet vilkai buvo labai atkaklūs padarai. Nė vienas net nestabtelėjo. Kai vilkas nusitaiko į taikinį, jis nesustoja, kol jo nepagauna. Tarpas tarp didžiojo vilko ir stirnos mažėjo. Nei upė, nei medžiai neapsaugojo gležno sutvėrimo. Įtampa augo. Pagaliau atėjo lemtinga akimirka. Vilkas šoko į grobį ir nasrais pagavęs už kaklo nusinešė stirną su savimi. Lūžus sprandui grobis mirė. Likusios stirnos pabėgo, o vilkai sustojo netoliese grupės vado. Didysis vilkas turėjo pirmenybę ir nė nesikuklindamas ją išnaudojo. Įsikibęs į mėsingiausią vietą ėmė plėšti mėsas nuo negyvėlio. Nusigriebęs didžiausius gabalus ir pasisotinęs vilkas atsitraukė. Vilkai turėjo savo hierarchiją. Pirmus ir didžiausius kąsnius visada gaudavo grupės vadas. Po jo teisę į maistą turėjo jo pora - vilkė. O po jų - vaikai, pradedant nuo vyriausiojo. Jauniausiajam atitekdavo likučiai. Taarah mėsinėjo stirną tokiu pačiu būdu kaip ir visi. Įsikando į mėsą ir traukė į save, plėšė, ryjo. Tiek vilkų kailis, tiek merginos veidas nusidažė raudonai. Kai vilkai susitvarkė su savo pietumis, iš stirnos beliko kaulai ir šiek tiek išplėšyto kailio. Pasisotinusi grupė neskubėdami patraukė gilyn į mišką savo guolio link.

Gauja vilkų, kurią vedė randuotasis baltas vilkas, keliavo mišku. Taarah sėdėjo ant vieno iš savo vyresniųjų brolių nugaros. Jie buvo paskutiniai eilėje. Rudaplaukė keliavo veidą užsidengusi raudona raštuota kauke su ausytėmis. Jos plaukus ir pečius visiškai dengė balto kailio apsiaustas. Tik išlindę auskarai tabalavo nuo judesio. Tuo pačiu metu, netoliese, už kelių medžių ir krūmų po mišką vaikštinėjo du Azgul miestelio gyventojai. Abu jie vilkėjo savo darbinę aprangą, šiek tiek purvini, vienas iš jų buvo su pirštinėmis. Ant nugarų virve prisirišę vyrai nešėsi krūvą sukapotų medžio gabalų. Rankose laikė po kirvį. Vyrai keliavo upelio link norėdami apsiprausti ir atsigerti po sunkaus darbo prieš grįžtant atgal į miestelį. Išgirdę judesį jie pasislėpė už krūmų. Sustingę vietoje jie tyliai stebėjo praeinančią vilkų grupę. Ypatingai daug dėmesio atkreipė į žmogišką figūrą su kauke. Grupei dingus, vyrai atsisuko vienas į kitą ir ėmė šnabždėtis.
-Matei?
Antrasis vyras linktelėjo. Jis neatrodė nustebęs.
-Esu girdėjęs apie tai, bet niekada nemačiau savomis akimis.
-Ką?
-Tai yra miško dvasia. Demonas. Jis valgo mirusiųjų sielas. Šis miškas nėra saugus.
-Bet mums tai negręsia, mes gyvi!
-Sakoma, jog jeigu pamatai miško demoną, tai lyg ženklas, jog greitai nutiks kažkas labai negero.
-Mirtis?
-Galbūt.
-Žinai, man visa tai labai nepatinka. Grįžkime į miestą.
Abu vyrai nedelsdami išskubėjo iš miško.

Vilkai pasiekė savo nedidelį gyvenamąjį kampelį. Po sunkios medžioklės norėjosi pailsėti. Taarah nušoko nuo brolio nugaros ir pradėjo kurti laužą. Vilkai sugulė netoliese. Kurį laiką visi ilsėjosi. Atsisėdusi ant žemės mergina spoksojo į rusenančią ugnį. Jos galvoje vis vaidenosi vaizdai iš sapno. Ramybės nedavė žaliai švytinčios nekromancerio akys, bei ją paliekanti motina su broliu ir sese. Tai nebuvo pirmas kartas kai Taarah kankino panašūs sapnai. Noras surasti vaizduotėje vis pasirodantį asmenį augo su kiekvienais metais. Galbūt jis galėtų išmokyti ją suteikti gyvybę mirusiajam. Tokiu būdu ji galėtų prikelti savo mirusius draugus ir šeimos narius. Galbūt ir jos motina sugrįžtų. Taarah jau buvo išieškojusi dalį miško, tačiau nieko nerado. Ilgesnei kelionei reikėjo pasiruošimo. Prieš mėnesį mergina pasigamino ietį. Po truputį ruošėsi. Ir štai atėjo lemtingoji naktis. Taip, išaušus rytui ji iškeliaus ieškoti nekromancerio. Šį kartą tikrai. Ji neketino šiaip apkeliauti dar vieną miško plotą ir grįžti. Kelionė, į kurią ji ruošėsi, turėjo būti lemtinga - negrįš, kol nepasieks savo tikslo. Net jeigu tai reikštų, jog ji niekada nebepamatys savo šeimos. Bet prieš tai reikėjo atgauti jėgas.

Pakilusi saulė pradėjo dar vieną naują dieną. Šį kartą Taarah prabudo labai anksti. Mergina pasiėmė savo ietį ir nesunkiai susimedžiojo kiškį. Pradžiai užteks. Grįžusi prie būstinės ji paskutinį kartą nužvelgė savo šeimą. Vilkai dar miegojo. Tik vienas iš jų jai benusisukant pramerkė akis. Taarah brolis pasivijo ją. Kelias akimirkas jie stovėjo ir spoksojo vienas kitam į akis. Žodžių nereikėjo, jie susikalbėjo žvilgsniais. Rudaplaukė užšoko ant brolio nugaros ir šis nuskuodė mišku pirmyn. Bet vilkas su mergina nekeliavo. Nugabenęs ją iki jų teritorijos ribų, paleido Taarah keliauti. Mergina nė neatsisuko į vilką, o šis nežiūrėjo į ją beišeinančią. Abu pasuko savo skirtingais keliais ir dingo už medžių.

Taarah ieškojo to asmens ilgai, kol galiausiai pateko prie įėjimo į [You must be registered and logged in to see this link.]

Mikasa ilgai ėjo mišku, kol medžiai dar labiau sutankėjo. Mikasa įdėmiai dairėsi aplinkui tikėdamasi, kad pagaliau jai pavyks rasti norimas gėles.

Mergina nematė jokių panašių augalų, visur galėjo matyti tik paprastus žalius lapus, šone girdėjo trąškančius krūmus.

Tik išgirdusi krebždesį krūmuose, greit nuo nugaros nusiėmė skeptrą ir atkišo jį prieš save, pasiruošusi apsiginti, jautė, kad ši gėlyčių paieška geruoju nesibaigs, ypač esant neaišku kur vidury miško. Mikasa lėtai artėjo prie krūmų, stengėsi sukelti kuo mažiau garso.

Iš krūmų iššoko mažytis mielas kiškutis, balto kailio, pabėgiojo ratukais o tada pradėjo graužti žolę.

Mikasa, kai tik iššoko triušiukas, dūrė su savo skeptru į priekį, tačiau greit sustojo, kai pamatė triušiuką. Ji lengviau atsiduso:
-Ot bjaurybė, būčiau ir pasmeigus,-pasakė ji tam triušiui ir vėl užsidėjo skeptrą ant nugaros ir apsidairė. Gėlių neradimas ją erzino. Ji vėl apsidairė:
-Kur tos prakeiktos gėlės?,-paklausė Mikasa savęs susinervinusi.

Triušiukas nustriksėjo kelis metrus nuo merginos, ir iš niekur iššoko žvėris, sugriebė dantimis triušiuką ir vienu kasniu prarijo. Tada atsisuko į merginą ir pradėjo urgzti.

Mikasa išsigandusi, iškart atstatė skeptrą, prieš save, o tada stebėjo, kaip gyvis praryja, bejėgį gyvūną vienu kąsniu. Kai šis atsisuko į Mikasą, mergina baimingai buvo atkišus savo skeptrą prieš save ir po lėto dėjo žingsnius atgal norėdama atsitraukti nuo gyvio, jei šis sugalvotų pulti.

Tigras suurzgė, pavaiksčiojo ratais apie merginą, o tada nusisuko mat prarado susidomėjimą mergina. Jam einant mergina galėjo matyti jam prie nugaros prilipusį geltoną papartį.

Mikasa pamačiusi auksinį papartį, net išsižiojo, ko ko, bet reikalingos gėlės, ant kažkokio katino subinės pamatyti nesitikėjo:
-Kas per...,-pasakė ji sau panosėje, o tada susigriebė, kad negalima leisti liūtui pasprukti. Ji greit pasileido bėgto paskui liūtą. Savo skeptrą ji vėl užsidėjo už savo nugaros, o gerai įsibėgėjusi, ji greit užšoko ant tigro nugaros ir stengėsi nuskinti kuo daugiau paparčio, kol šis nenumetė jos nuo savo nugaros.

Tigras baisiai supyko, ,kai mergina užšoko ant jo, vertėsi į šoną ir atsisukęs bei baisiai urgzdamas drėskė merginai per veidą.

Mikasa nuskynė papartį nuo tigro nugaros. Tačiau tikras jau vertėsi ant nugaros. Mergina nukrito. Kai tikras atsisuko ir drėskė merginai su savo nagais, ši pasirideno į šoną išvengdama jo atakos. Ji greit pašoko ant kojų, įsikišo papartį į kišenę ir greit nuo nugaros nusiėmė savo skeptrą ir atsistojo į gynybos poziciją.