Evelinos potionų parduotuvėlė

Evelinos potionų parduotuvėlė, populiari vieta kurioje galima isigyti potionų bei eleksyrų. Įėjus galima matyti netvarkingą kambarį, kuriame tolėliau matosi katilas, kuriame paprastai verda eleksyrai ir kiti viralai. Už jo galima pastebėti lentyną su įvairiais ingredientais, o pažvelgus į dešinę pusę galima matyti viduje augantį medį. Prie katilo dažniausiai sukiojasi ir potionus pardavinėja Evelina.

Gynybos potionas:
Suvartojamas prieš kovą, arba kovos pradžioje +5 DEF iki kovos pabaigos (20 sidabrinių)

Mažas HP potionas: suvartojus atstato 20 HP. (10 sidabrinių)

Po kiek laiko paršlubavęs atgal į karalystę vaikinas ieškojo vietos, kur galėtų parduot gautą raganosio ragą mat pinigų jis turėjo labai mažai, o išsigyditi be jų - sunku. Winfredas visiškai nenumanė kas iš jo galėtų pirkti jo turimą ragą tačiau galiausiai jam šovė į galvą mintis, kur galėtų pamėginti apsilankyti. Tai buvo eleksyrų parduotuvėlė. Velniai žino ko ten gaminant eleksyrus primaišo, turbūt ir raganosių ragų, bent jau taip galvojo vaikinas tad tiesiu taikymu pasiklausęs keletos praeivių krypčių nušlepeno link jos. Iš kojų jau nustojo bėgti kraujas tačiau vis dar buvo sunku paeiti. Galiausiai pasiekęs parduotuvėlę nė nesibeldęs atidarė duris ir pažvelgė į vienintelį parduotuvėlėj esantį žmogų. Tai buvo gana neaukšta mergaitė, na, bent jau atrodė kaip mergaitė, kuri vis sukiojos aplink katilą.
- Sveika, - prabilo vaikinas laikydamas raganosio ragą dešiniojoj rankoj, - norėčiau pasikalbėti su šios parduotuvėles pardavėja. Gal žinai kur ji?

Evelina labai stengdamasi dirbo prie katilo, maišė visokiausius ingredientus. Kai Winfredas įėjo į parduotuvę, ji bėrė kažkokias žoleles. Išgirdusi durų užsitrenkimą, mergina mikliai atsisuko į ateivį.
- Jūs kalbate su ja- išrėžė su šypsena veide, ir imetė į katilą dar kelias žoleles.

Vaikinas pradėjo dairytis, pamatė daug lentynų su įvairiais eleksyrais ir ingridientais, ir net viduje augantį medį kas jį labiausiai nustebino. Mergaitei prabilus ir pasakius, kad ji yra pardavėja Winfredas kiek nustebo:
- Hmm.. Nežinojau, kad šitoj karalystėj vaikai gali turėt nuosavas parduotuvėles.
Numetęs šitą repliką Winfredas nusprendė pakeisti temą tad ištiesė delną, ant kurio buvo raganosio ragas.
- Čia - raganosio ragas. Gal būtų galimą parduot? Galbūt išeis iš jo pagaminti kokį eleksyrą ar ką.

- Jaunuoli, tūrėtum gerbti vyresnius, o ne pulti juos vaikais vadinti- atrėžė į Winfredo repliką.
- O už šitą galėčiau duoti 20 sidabrinių, arba porą gydančių eleksyrų, nes matau, jog sužeistas- pasiūlė Evelina.

- Vyresnius? - nusijuokė Winfredas galvodamas, kad ji juokauja tačiau pamatęs jos rimta veido miną susiprato, kad ji nemeluoja - Pala? Nejaugi rimtai?
Tai tik dar labiau nustebino Winfredą.
- Matyt pasauly yra visokių žmonių, - pagalvojo, o tada išgirdęs atsakymą į jo klausimą vaikinas ilgai negalvojęs atsakė, - mielai paimčiau eleksyrus, visgi už gautus pinigus tą patį ir būčiau pirkęs.

- Na aš vyresnė, tačiau nesu tokia jau sena, man tik 385- pasakė, ir paėmusi eleksyrus apkeitė juos į raganosio ragą. Kurį nunešė ir pasidėjo ant stalo, prie jo prieis vėliau, pažiūrėti ką iš jo būtų galima padaryti.

- Trys šimtai aštuoniasdešimt penki?! - iš nuostabos išsižiojęs suriko, - O tu išvis žmogus?
Vaikinas iš nuostabos buvo apšalęs, net nepastebėjo kaip ji pakeitė raganosio ragą į du eleksyrus. Pamatęs juos delne jis vieną įsikišo kišenėn, o į kitą kiek pažiūrėjo, atidarė ir pauostė. Dar niekada nebuvo gėręs jokio eleksyro.
- Vadinasi, šitie turėtų išgydit visas mano žaizdas ar ne? Na, tada išgersiu čia ir dabar.
Nieko nelaukdamas vienų gurkšnių išgėre visą eleksyrą ir laukė kol jo būklė pagerės.

- Taip aš žmogus- atsakė į klausimą mergina. Tuo tarpu, išgėręs gėrimą, vaikinas pajuto šilumą kūne, ir po akimirkos skausmas kojose buvo pradingęs.

[HP Potion +20 HP]

- Mat kaip, - tiesiog palinksėjo galva Winfredas. Daugiau nieko klausti nenorėjo, nes ir pats nemėgsta kai kas nors domisi apie jo praeitį. Nors jam ir knietėjo sužinoti kaip ji išlaikė tokį jauną kūną būdama 385-erių. Išgėręs eleksyrą pasijautė kiek geriau, nebejautė skausmo kojose ir galėjo laisvai vaikščioti tačiau vis dar jautėsi nepakankamai atsigavęs. Vaikinui vis dar skaudėjo kūno vietas, į kurias pataikė raganosis. Tad Winfredas išsitraukę antrą eleksyrą iš kišenęs ir išgėrė ir šį. Išgėręs antrą eleksyrą atsisuko į merginą:
- Žinai, gal turi kokio darbo už kurį galėčiau gauti truputėlį pinigų?

- Jeigu miške surinksi reikiamų žolelių, gausi atlygį, daugiau nieko pasiūlyti negaliu- atsakė ir pradėjo maišyti katile buvusias žoleles.

- Miške?! - niūriai sumurmėjo Winfredas - Ne, dėkui už pasiūlymą. Kątik grįžau iš miško, nesinori vėl grįžti atgal. Na, vienaip ar kitaip dėkui už pasiūlymą ir eleksyrus, - vaikinas paliko tuščius eleksyrų buteliukus ant stalo, o pats nuėjo link išėjimo. Išėjęs iš parduotuvėlės kiek apsidairė, pasikasė pakaušį ir nusprendė eiti į miesto aikštę link užduočių lentos tikėdamasis, kad kažkas įdėjo naujų darbų.

Mikasa įėjo į Evelinos parduotuvę. Tik merginai įžengus į vidų pasijuto šaltis, nors laukia ir švietė saulė. Jos veide matėsi, nepasitenkinimas ir gilus žvilgsnis, kuris nužvelgė visą parduotuvės vidų ir sustojo ties savininkę. Mergina suraukė antakius, nužiūrėjo Eveliną ir jos katile verdanti mišinį:
-Man sakė, kad turi darbo,-pasakė Mikas tvirtai ir šaltai Evelinai, tikėdamasi, kad neteks su ja bendrauti daug, o ši tik duos darbo.

Mergina nesustojo maišyti, tik jos maža ausytė sukruto.
- Taip turiu, darbas paprastas, reikia nueiti į netolimais esantį mišką ir pririnkti žolelių- vis dar žiūrėdama į katilą atsakė mergina. Staiga priėjo prie lentynos, pasirausė stalčiuose ir ištraukusi kažkokį tai rudą lapą imetė jį į katilą.

Mikasa nužiūrėjo mergaitė prie katilo ir prisimerkė po šios atsakymo:
-O kaip tos žolelės atrodo?,-paklausė mergina, kimiu, pritilusiu balsu. Kalbėti ji nemėgo, mėgo darbus, kuriuos pasakydavo aiškiai ir ji tik atlikdavo ir gaudavo atlygi. Nors ir žinojo, kad toks požiūris ir bendravimo būdas jos niekur nenuves, tačiau ji negalėjo perlipti per save, nors ir pati nežinojo kodėl.

Mergina išsitraukė lapelį ir greit kažką užrašė, tą lapėlį padavė Misakai.
Lapelyje:
Diozo lapeliai
Kristalo lapeliai
auksinis papartis
-Tai viskas ko man reikia, viską galima rasti netolimame miške, tačiau jas sunkoka rasti ir gali būti pavojinga-

Mikasa paėmė iš mergaitės lapelį ir į jį įdėmiai pasisižiūrėjo. Nė vieno iš šių augalų nebuvo nei mačiusi, nei apie juos girdėjusi:
-O gal turi jų pavyzdžių, kuriuos galėtum parodyt man? Nes aš nežinau kaip jie atrodo,-pasakė ji susierzinusi, nes jei ji nebus mačius pavyzdžių, tai tas pats kas ieškoti adatos šieno kupetoje.

Pardavėja iš stalčiuko atsargiai ištraukė tris augalėlius.
- Va šitas raudonais kraštais kuris einant nuo kraštų iki vidurio pereina iš raudonos į geltoną spalvą yra Diozo lapelis- pakėlė kitą lapelį, kad Mikasa aiškiai matytų- Šitas, kurio lapeliai blizga kaip kristalai ir galuose šiek tiek sukietėja yra Kristalo lapeliai- vėl pakeitė lapelį- O šitas atrodo kaip paprastasis papartis, tačiau jo spalva yra matinė geltona-

Mikasa įdėmiai stebėjo lapelius ir klausėsi merginos apibūdinimo. Kai ši pagaliau baigė, Mikasa linktelėjo:
-Kiek kiekvieno lapo reikia?,-paklausė Mikasa, šis pokalbis ją vis labiau erzino, tačiau ji stengėsi neišsiduot, nes ta mergaitė, prie katilo, jai suteikė tiek mažai informacijos. Mikosos juodos, primerktos akys spoksojo į Eveliną ir tikėjosi, kad pagaliau ji pasakys viską ir Mikasa galės keliauti ramiai ieškoti tu lapų.

- Visų po tris, jei rasi daugiau, gali parnešti ir daugiau. Mergina ir toliau nekreipė pilno dėmesio į merginą, o toliau kažką maišė, įmetė, įbėrė, vėl pamaišė, pauostė, dar kažko įpylė ir toliau maišė.

Mikasa linktelėjo ir nieko netarusi, dar nužiūrėjusi merginą, rimtu žingsniu išėjo iš parduotuvės, mintyse vis kartodamasi, kaip atrodo lapeliai, kad nepamirštų ir galėtų juos lengvai rasti.